Magiška verbos galia
Verbų sekmadienį šventinamos augalų šakelės yra apipintos įvairiausiais liaudies papročiais ir joms priskiriamos magiškos galios. Neatsitiktinai šventinamos po žiemos, dar anksti pavasarį atgimstančių medžių ir krūmų arba amžinai žaliuojančių augalų šakelės. Tikėta, jog būtent sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, todėl nuo seno buvo rišami į verbas. Manyta, kad tokia verba saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvuliams suteikia sveikatos ir vaisingumo, o žmonėms – laimės.
Autentiška verba Lietuvoje yra puokštelė suskinta iš gluosnio ar kadagio šakelių
Autentiška verba Lietuvoje yra puokštelė suskinta iš gluosnio ar kadagio šakelių. Gluosnis užima ypatingą vietą lietuvių liaudies kultūroje ir papročiuose. Tai anksčiausiai pavasarį gyvybę rodantis medis, kuriam priskirta maginė galia. Prie namų augantis gluosnis apsisaugojimo nuo perkūno garantas. Tradiciškai šventinamos įvairių gluosnio medžių atmainų šakelės. Populiariausios blindės ir žilvičio šakos. Blindė ypač puošni, nes dar prieš lapų išsiskleidimą pasipuošia ,,kačiukais”. Lietuviškoje tautosakoje blindė vertinama, kaip mitologinės kilmės medis, auginantis raudonas uogas, todėl senovėje blindė lietuviams buvo šventa. Be blindės, su pavasarį pražystančiais ,,kačiukais” yra žilvitis. Žilvitis lietuvių tautosakoje mitologizuotas medis, nes gyvybingu jį paverčia raudonos spalvos žievė. Žilvičio bijo piktosios dvasios, žilvitis magiška galia geba atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumo, o žmonėms – laimės ir sveikatos. Kadagys, kaip ir gluosnis vertinamas, kaip pagrindinis verbos augalas. Lietuvių kultūroje kadagys – tai dangaus jėgos. Visada žaliuojantis kadagis – amžinos gamtos, stiprybės simbolis, todėl plakamam kadagio šakele ir linkime sveikatos bei stiprybės.
Taip pat tikėta, jog lininis, kai kur vilnonis ar ryškesnis siūlas, su kuriuo surišta verbos puokštelė, yra stebuklingas ir gydo rankos riešo skausmą.
Visžalių, gyvybingų augalų puokštelių atmaina yra Vilniaus verba
Visžalių, gyvybingų augalų puokštelių atmaina yra Vilniaus verba. Vilniaus verbos yra vėlesnės kilmės ir vertinamos kaip savita tautodailės šaka. Vilniaus verbų rišimo žaliava – sausos lauko, miško, vandens ir darželio gėlės, žolynai, javai. Iš viso verbų gamybai naudojama per 50 laukinių ir kultūrinių augalų rūšių. Pagrindinei verbos daliai tinka įvairių rūšių šlamučiai, kraujažolės, bitkrėslės, balzamitos, raudonėliai, kermėkai, zuikio uodegėlės, kiškio ašarėlės, linai, motiejukai ir daug kitų, kurie džiovinami nepraranda savo spalvos ir formos. Į verbą galima įpinti tujos, kadagio, lukmedžio, kukmedžio ir kitų pavasario gamtoje randamų žalumos šakelių, tačiau reikia žinoti, kad džiūstant šie augalai gali pakeisti savo spalvą. Verbos viršūnės daromos iš nendrių, įvairių rūšių smilgų, miežių, avižų, kviečių ir rugių varpų.
Kaip ir kada paruošti žaliavas verboms
Augalai Vilniaus verboms renkami įvairiu metų laiku, džiovintų augalų išvaizda labai priklauso nuo jų rinkimo laiko ir džiovinimo sąlygų. Augalai džiovinami pastogėje sukabinti kuokšteliais arba paskleisti. Dalį augalų verbų rišėjos dabar sėja darželiuose ir šiltnamiuose. Verbų rišimui neseniai pradėti naudoti rugiai, avižos, kurių varpos taip pat sėjamos laukuose. Vilniaus verbų spalvų kompozicija priklauso nuo augalų spalvos. Iki XX a. pradžios būdavo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai, vėliau augalai pradėti dažyti anilino dažais. Augalai į dažus merkiami surišti kuokšteliais ir iš džiovinami. Vienoje verboje tradiciškai buvo derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva.
Iš pradžių tokios spalvingos augalų puokštės buvo naudotos, kaip puošmena procesijoms, vėliau ši paskirtis nunyko ir savo spalvomis ir augalų gausa džiuginančios puokštės pradėtos vertinti ir naudoti, kaip tikros verbos. Dabar įprasta šventini tiek visžales, tiek margas verbas, kurios neša tikėjimo viltį bei skleidžia gyvybės, atgimimo ir prisikėlimo idėjas.